LT | RU
www.krikstynos.eu

Krikštynų papročiai, tradicijos, simboliai.

 

Krikštynų papročiai, tradicijos

 


 

Vaiką į bažnyčią ruošia krikšto mama. Kai ji maudydavo vaikelį, krikšto tėvas įmesdavo pinigą į vandenį, kad mažasis turtingas būtų.

 


 

 

Pas Tėvus namie, įteikti česnako gabalėlį, vilnones kojines (su palinkėjimu, kad vaikutis niekada nesušaltu), šermukšnio šakelę (kad apsaugotų nuo piktų laumių), o į batelį įberti druskos (kad saugotų nuo piktos akies)


 


 

 

Tėvai vaikutį perduoda per langą kūmams, kad apgauti pyktąsias dvasias.


 


 

 

Į bažnyčią reikia važiuoti pagrindinėm gatvėm, mat seniau tikėta: jei važiuosi į krikštą tiesiu keliu - ir gyvenimas tiesus bus.


 


 

 

Einant i bažnyčia visiems sutiktiems duoti pyrago (saldainius, sausainius), kad vaikas būtų dosnus.


 


 

 

Prieš bažnyčią visi turi palypėti ant akmens - kad vaiko dantys augtų kieti ir gyvenimas tvirtas būtų.


 


 

 

Krikštatėviai prie bažnyčios slenksčio turi garsiai surikti vaiko vardą.


 


 

 

Prie bažnyčios išdalinti visiems svečiams mėlynus/rožinius kaspinukus (prieš krikštą), prašant įsisegti jį į kairę pusę, kad visada sūnelį/dukrytę prie širdelės nešiotu.


 


 

 

Kai po krikštynų apeigų visi iš bažnyčios sugrįžta namo, krikštamotė vaiko mamai dovanoja muilo gabalėlį, kad visada turėtu su kuo jį nuprausti, dovanoja – kruopų maišelį, kad visada turėtu jį kuo pamaitinti, dovanoja cukraus maišelį, kad visada turėtu kuo pasaldyti vaiko košytę.


 


 

 

Vaiko tėvui duoda krikšto tėveliai ąsotį ir prašo sudaužyti, nes kaip žinome iš senų laikų - šukės nešą laimę, lai jos atneša daug laimės ir džiaugsmo šiam vaikeliui.


 


 

 

Tėveliai turi iškelti vaiką virš vaisių stalo, kad jo gyvenimas būtų toks turtingas ir gražus, kaip šis vaišių stalas.


 


 

 

Krikštynoms atminti sodinamas prie namų medis – ąžuolas berniukui ir liepaitė mergaitei.


 


 

 

Jei berniuką krikštijate, tai yra toks paprotys: visi dalyvaujantys vyrai eina kepti kiaušinienę ir ją vaišina moteris. Nes kiaušinis laikomas vaisingumo simboliu.


 


 

 

Apeigų simboliai: baltas drabužis, žvakė.


Krikštijamas vaikas apglobiamas baltu drabužiu, kuris yra nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas. Linkima, kad tėvai bei artimieji vaikus mokytu žodžiu ir pavyzdžiu, kad šie, nekalti ir šventi, laimėtų amžinąjį gyvenimą. Vėliau įduodama nuo velykinės žvakės įžiebta žvakė, kuri primena Kristų - mūsų šviesą. Apeigų žvakė išsaugojama iki vaiko Pirmosios Komunijos. Tądien tėvai Krikšto žvakę vaikui įduoda, kai šis žengia prie Viešpaties altoriaus švęsti šv. Mišių ir pirmą kartą priimti Eucharistijos. Tradiciškai ši žvakė yra saugoma visą žmogaus gyvenimą. Laikomasi ir papročio, kad per gyvenimą išsaugota Krikšto žvakė baigia degti prie amžinybėn iškeliavusio krikščionio karsto.


Krikšto drabužis yra pagarbiai saugomas. Jį prireikus galima panaudoti ir krikštijant kitą vaiką. Tėvai gali laisvai rinktis, iš kokios medžiagos siūti drabužį, taip pat kokią žvakę pirkti - parafininę ar vaškinę. Svarbiausia šiuos ženklus saugoti ir perduoti suaugusiems vaikams.
Kaip puošti drabužėlį ar žvakę - kiekvienos šeimos reikalas. Tradiciškai žvakė puošiama baltu kaspinu ar keliomis gėlėmis. Bet tai nėra nei būtina, nei privaloma. Tėvai kartu su krikštatėviais parengia ir dovanoja žvakę busimam krikščioniui.


Baltas drabužėlis irgi puošiamas įvairiai. Tradiciškai berniukų drabužėlis puošiamas rožine spalva, o mergaitės - mėlyna spalva, kuri yra Dievo Motinos globos ženklas ir jos apsiausto spalva. Gali būti drabužėlio priedai ir balti. Vis dėlto jie neturi jokios reikšmės. Svarbiausia yra žvakė ir baltas drabužis, simbolizuojantys Dievo šviesą ir nekaltumą.

 


 

 

O taip buvo seniau:


Nuo gimimo po savaitės ar ilgesnio laiko būdavo ruošiamos krikštynos. Reikėdavo parinkti vaikui kūmus, dorus žmones, nes buvo tikima, kad augantis vaikas pasisavina kūmų būdą ir įpročius. Be to, kūmai tapdavo ne tik vaiko, bet ir jo tėvų artimais žmonėmis.


Senovės lietuviai kviesdavo daug kūmų, ką XVII a. dar drausdavo katalikų bažnyčia. Valkininkų apylinkėse dar XX a. pradžioje kūma, atvykusi į krikštynas su dovanomis, sėsdavo ant namo slenksčio. Ją pasitikdavo pribuvėja ir, paėmusi iš jos dovanas, kviesdavo į vidų. Vežant naujagimį į krikštą, kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink židinį ir po to pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Tada kūmai sugaudavo juodą vištą ir juodą gaidį, padėdavo ant namo slenksčio ir kirviu nukirsdavo taip, kad jų galvos nukristų vienoje slenksčio pusėje, o kūnai liktų kitoje. Paskiau moterys vištą ir gaidį išskrosdavo, jų žarnomis apraizgydavo lopšį ir taip laikydavo, kol grįždavo kūmai iš krikšto. Atvežtą kūdikį įnešdavo į namus, vėl paduodami pro langą. Gaidį ir vištą aukodavo ant slenksčio, kad po slenksčiu gyvenančios vėlės nekeršytų ir vaikas nemirtų. O kad jų nesusitiktų, naujagimį išnešdavo pro langą.


Verčiami lietuviai nešė vaikus krikštyti į bažnyčią, bet laikė garbe būti pagonimis. Todėl buvo sugalvoję kaip nusivalyti bažnyčios krikštą: tuoj po krikšto nešdavo savo vaikus prie šaltinių, upių, ežerų ir kitokių vandenų, kur, juos nuplaudami, atlikdavo apkrikštijimo apeigas.


Tų apeigų metu vaikams buvo duodami senoviniai lietuviški vardai. Tai rodo, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo, maudydami vandenyje. Tokio krikštijimo apeigų pėdsakai yra kūdikio prausimas, vežant krikštyti į bažnyčią. Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai, burtai maldos, nieko bendra neturintys su krikščionybe.


Pavyzdžiui, Dzūkijoje, pribuvėjai parodžius kūdikį, kūmai jai nusilenkdavo ir prašydavo duoti jiems kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kad jis vaikelį visą amželį saugotų nuo piktų nuotykių, skaudžių ligų ir t.t.


Tai neabejotina malda senovės Žemynėlei, supinta su krikščioniškaisiais dievais. Išvažiavus kūmams, svečiai vaišindavosi ir laukdavo jų sugrįžtant. Grįžusius pasitikdavo tėvai, pribuvėja ir svečiai su duona ir druska.


Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene - kūmai. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas buvo dubenyje kepta kiaušinienė, kurią suvalgius sudaužydavo indą. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdamas, kad jis būtų turtingas, protingas, doras ir t.t., o po to kūmas ar kūma kūdikį nešiodavo aplink ugniavietę ir po visą ūkį, kad būtų geras šeimininkas. Tai senovinis paprotys, pagal kurį kūdikis priimamas į bendruomenę.


Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji. Visi pasilinksminimai buvo kupini magijos, komizmo mat, tikėta, kad taip bus užtikrintas sėkmingas kūdikio gyvenimas. Krikštynos baigdavosi pribuvėjos išvežimu, pasodinus ją į geldą, ratus, šlajas ar ant akėčių. Aptaisydavo visokiausiais skarmalais ir dainuodavo humoristines dainas, kartais pribuvėją išversdavo į griovį. Po apeigų pribuvėja vežančiuosius vaišindavo.


Vėliau, kapitalizmo laikais, iškilmingas krikštynas keldavo tik turtingieji arba vidutiniai valstiečiai. Neturtingieji dažniausiai vaikus krikštydavo jau be apeigų ir vaišių. Augindami vaiką, tėvai rūpindavosi, kad jis būtų sveikas ir sotus.