LT | RU
www.krikstynos.eu

Krikšto sakramentas, apeigos

 

Trumpai apie krikšto sakramentą


Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, tampa jos nariu ir gauna teisę naudotis kitais sakramentais. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovana, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus.


Krikštas yra pirmasis Naujojo Testamento sakramentas, kurį Kristus davė visiems žmonėms, kad šie galėtų pasiekti amžinąją laimę. Krikštas yra sąmoningas sprendimas atsiliepti į Kristaus Evangelijos žinią ir tapti atsakingu jos skelbėju. Tai sprendimas būti išskirtine Dievo nuosavybe ir aktyviu tikinčiuoju. Todėl šiam veiksmui reikia pasirengti - reikia ir žinių, ir ryžto. Kai krikštijami maži vaikai, jų vardu tėvai ir krikštatėviai pareiškia ryžtą ir norą, prisiima atsakomybę užauginti žmogų, kuris augdamas pats patvirtintų sprendimą. Visus pakrikštytuosius sieja sakramentinės vienybės ryšys. Pakrikštytasis tampa gyvosios Bažnyčios nariu.


Krikštas - nuplovimas vandeniu, susietas su Kristaus nurodytais gyvenimo žodžiais, panaikina pirmapradę kaltę (vadinamą gimtąja nuodėme) ir asmeninę nuodėmę (jei krikštijamas suaugęs žmogus). Krikštas žmogų padaro dieviškosios prigimties dalininku ir Dievo įvaikiu. Krikšto metu yra duodamas vardas. Kadangi krikštijamasis įsitraukia į Dievo vaikų antgamtinį gyvenimą, prasminga, kad jam būtų duodamas vardas šventojo, kuris galėtų padėti tęsėti Krikšto pažadus ir jį globotų.


Pareiškęs norą, Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus (kūdikio vardu šį norą pareiškia tie, kurie įsipareigoja jį auklėti krikščioniškai).


Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs – išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori, todėl, jei tėvai nesutinka ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, krikštas yra atidedamas, kol vaikas sulauks 7 metų amžiaus ir pats apsispręs.

 

Krikštynų apeigos


Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Dėl krikšto susitariama iš anksto. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas apie krikšto sakramentą, kad tikrai sąmoningai suvoktų krikšto metu kūdikiui suteikiamą malonę. Kai kur netgi būna organizuojami kursai krikštijamo kūdikio tėvams ir krikštatėviams.


Į krikšto apeigas tėvai ir krikštatėviai atsineša du simbolius: krikšto drabužį ir krikšto žvakę. Baltas krikšto drabužis ženklina šiuo sakramentu gautą išaukštinimą ir nekaltumą. Po krikšto uždegta žvakė primena jėzų kristų – mūsų šviesą.


Apeigos pradedamos, kai prie bažnyčios pasitinkami tėvai ir krikšto tėvai. Iš pradžių kunigas pasveikina susirinkusius ir klausia tėvų, kokį vardą išrinko savo kūdikiui bei ko prašo iš Dievo Bažnyčios. Kunigas klausia tėvų ir krikšto tėvų įsipareigoti atsakingai eiti jiems patikėtas pareigas. Kūdikis ženklinamas kryžiaus ženklu, kurį pakartoja tėvai ir krikštatėviai. Vėliau klausomasi Dievo Žodžio, sakoma trumpas kalba, paaiškinama Krikšto prasmė, pareigos, atsakomybė. Po Dievo Žodžio seka bendruomeninė malda ir tuomet kreipiamasi į visus Šventuosius, o ypač į vaiko Dangiškąjį Vardo Globėją. Po šios apeigos meldžiamasi saugoti vaiką nuo piktosios dvasios ir vaiko krūtinė patepama katechumenų (alyvuogių) aliejumi. Paskui šventinamas vanduo ir atsižadama nuodėmių bei išpažįstamas tikėjimas. Taip pasirengiama svarbiausiai apeigų daliai - krikštui. Prieš krikštą dar kartą atsiklausiama tėvų, ar tikrai jie nori, kad vaikas būtų pakrikštytas tuo Bažnyčios tikėjimu, kurį išpažino. Vaikas krikštijamas. Po šios apeigos dėkojama Dievui už suteiktą malonę, vaiko kaktytė patepama krizmos aliejumi (kvapus balzamo ir alyvmedžių aliejų mišinys, vartojamas nuo III a.), apgaubiamas krikšto drabužėliu (baltu drabužiu galima aprengti ir prieš apeigas) ir įteikiama įžiebta krikšto žvakė. Po šios apeigos kūdikis perduodamas tėvams linkint užauginti atsakingą ir sąmoningą, tikintį vaiką. Kalbama Viešpaties malda („Tėve mūsų“) ir palaiminami tėtis, mama ir visi apeigų dalyviai.


Taigi, krikšto apeigoms būtina turėti:

 

Krikšto knygoje įrašoma pakrikštytojo vardas ir pavardė, gimimo data ir vieta, tėvo vardas ir pavardė, motinos vardas ir pavardė (mergautinė), tėvų adresas, kur tėvai tuokėsi, krikštatėvių vardai ir pavardės.